Straipsnių sąrašas

 

Gražina Juknevičienė apie Dautarų dvaro atgaivinimą.

     Savininkė Gražina Juknevičienė: „Mes esame tose Žemaitijos pelkėse, Latvijos pasienyje, kur kelis šimtmečius žemaičius puldavo kryžiuočiai – čia buvusi nuolatinė karo zona. Sprendžiant pagal visą aplinką, Dautarų dvaras įkurtas labai seniai. Dautarų vietovė, dvaro pavadinimas rodo, kad pirmieji šeimininkai buvo lietuviai, maždaug galime datuoti XII –XIV šimtmetį. Aišku, seniausias dvaras neišlikęs, archeologiniai tyrimai nedaryti, o būtų galima surasti daug įdomių dalykų. Carinei Rusijai okupavus Lietuvą, dvarą nusiperka vokiečiai baronai fon Bockai ir iš pagrindų viską rekonstruoja. Kadangi čia labai geras molis, jie įsirengia plytinę. Naująjį dvarą statė vokiečių architektai, meistrai iš Rygos (tuometinė Latvija priklausė Vokietijai). Šis nedidelis vokiškas dvarelis iš kitų Lietuvos dvarų išsiskiria savo architektūra: yra raudonų plytų ir labai saikingas, kaip mėgsta vokiečiai, gerų proporcijų, racionaliai, tvarkingai išplanuotas, viduje patogus gyvenimui. Ačiū Dievui, tas visas išplanavimas išliko“.

     Žvilgterėkime į dvaro istoriją, kurioje susikerta skirtingų tautų, skirtingų šeimų likimai. Jau minėtų vokiečių didikų fon Bockų šeimos marti Marija buvo Rusijos imperijos ministro pirmininko, ėjusio šias pareigas XX amžiaus pradžioje, Piotro Stolypino dukra. Pasirodo, iš šio nuošalaus Lietuvos kampo dvaro savininkai XX amžiaus pirmoje pusėje gana laisvai keliaudavo po visą Europą.

     Gražina Juknevičienė: „Šalia dvaro einantis geležinkelis nutiestas Stolypino dukrai į Latviją. Čia netoli yra ir mūrinė geležinkelio stotelė.Prisikabindavo savo vagoną prie traukinio ir taip savo vagone keliaudavo po visą Europą: nuvažiuoja į Rygą, ten prikabina vagoną į Paryžių, iš Paryžiaus vėl kitur... Į Dautarų dvarą pats Stolypinas buvo atvykęs prieš savo mirtį (Piotras Stolypinas nušautas 1911 m. Kijeve) . Carui nepatvirtinus jo žemės reformos, Stolypinas turėjo atsistatydinti. Prieš atsistatydinimą atvažiavo į Dautarus pailsėti: dukra aprašo, kaip jie čia žaidė bridžą, jodinėjo žirgais...“

Po Pirmojo pasaulinio karo 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę dvaro savininkai fon Bockai išvyksta į Vokietiją.

     Istorikas Povilas Šverebas: „Tuo metu visi dvarai jau buvo nepajėgūs ekonomiškai konkuruoti ir iki Pirmojo pasaulinio karo buvo prasiskolinę. Mažeikių rajone vienintelis Griežės dvaras mokėjo palūkanas, kiti nebesugebėjo mokėti. Todėl neatstiktinai po karo, kai buvo atlikta žemės reforma, jiems teko parduoti savo dvarus iš varžytinių”.
Taip 1933 metais dvarą įsigyja karo gydytojo Kazio Nasvyčio šeima.  

f t g

Mums ir Jums naudinga