Straipsnių sąrašas


 Radijo diktorė Undinė Nasvytytė: „Tėvelis buvo baigęs studijas Berlyne, Humboldtų universitete, todėl jam patiko vokiškas stilius. Dautarų dvaras buvo vienas moderniausių dvarų: sieninės spintos, paspaudi mygtuką – švyst – ir atsiveria. Buvo ir žaliuzės... Tačiau mums nusipirkus viskas buvo apnaikinta, net vandentiekis. Išparduoti visi galvijai, net ir vištos. Tėvas pagalvojo, kad pirmiausia reikia pakelti žemės ūkį. Geriausius gyvulius atvežė iš Olandijos ir greitai ūkį sutvarkė. “

     Tačiau Undinės Nasvytytės šeimai minėtas dvaro pakilimas trunka neilgai: netrukus prasideda karas, Lietuva okupuojama sovietų, o dvarai nacionalizuojami. Toks likimas ištinka ir Dautarų dvarą. Dvaro biblioteka (čia buvo saugojama garsiojo rusų poeto Michailo Lermontovo biblioteka), autentiški baldai dingsta be žinios, dvare įkurdinama pradinė mokykla, apsigyvena neturtingos šeimos. Dvaro pastate laikomi net gyvuliai, o pritrūkus medžio - kūrenamos ir palangės. Tiesa, istorikas Povilas Šverebas, kalbėdamas apie sovietmetį, pamini ir tam tikrą paradoksą: būtent todėl, kad Dautarų gyventojai nesirūpino dvaru, neremontavo jo, kai kurie autentiški objektai ir išliko.

     Nasvyčių šeimai dvaras grąžinamas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Sovietmečiu dvaras nei karto neremontuotas, todėl buvo itin prastos būklės. Tokį dvarą iš Nasvyčių įsigyja dabartiniai šeimininkai – Juknevičių šeima.

Restauruojant

     Gražina Juknevičienė: „Turbūt tik tokiame užkampyje ir galima surasti dvarą, kur būtų išlikę tiek autento.  Nors jis ir buvo labiai prastame stovyje – stogai, perdangos įkritę, tačiau vis tiek išliko fragmentai, pavyko surasti ir kas buvo po dažais – polichromijos ir pan. Žodžiu, net tokiame baisaus stovio pastate galima rasti autento daugiau, nei kokiame Vilniaus Senamiesčio objekte, kur daug kartų nemokšiškai daryti remontai,nuskutant iki tinko arba net nudaužant iki plytų. Todėl turime skubiai gelbėti užkampių dvarelius, kur dar likę nemažai autentiškų dalykų.“

     Šiandien paveldosaugininkai Dautarų dvarą rodo, kaip gerai restauruoto dvaro pavyzdį, o to priežastis, kad jo savininkė – restauratorė profesionalė, išmananti, kaip reikia elgtis su avarinės būklės objektais.

     G. Juknevičienė: “Pati padariau projektą, pati ir vadovavau jo vykdymui. Lygiagrečiai projektavau kitus dvarus ir viską, ką uždirbau, investavau čia. Iš Žemės ūkio ministerijos gavome 590 tūkstančių, o iš tikrųjų įdėjome 2 milijonus...“

Žiūrėti:  Interjerai iki restauravimo

f t g

Mums ir Jums naudinga