Skokauskų giminė


Apie Jelitos herbo bajorus Skokauskus Lietuvos archyvuose ir rankraštynuose saugomi rašytiniai šaltiniai pateikia tik fagmentiškas žinias. Jelitos Skokauskai į Lietuvą atvyko iš Polocko vaivadystės 19a. pradžioje. Geneologiniai giminės dokumentai turėtų būti Baltarusijos archyvuose. Tam tikrų žinių apie ankstyviausią šios giminės geneologijos atkarpą randama žymiausių lietuvių ir lenkų istorikų - genealogų darbuose.

     Lenkų bajorų enciklopedijoje, išleistoje 1938 m. Lenkijoje, yra sakoma, kad Skokauskai yra nuo pačios Jelitos herbo Romaševskių giminės. Romaševskiai istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti 1342m. Tai Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo privilegija Dzivišui iš Romaševskių. 15a. pab. šios giminės atstovai vedybų keliu ar įsigiję žemės apsigyveno LDK Brastos vaivadystės Skokų kaimelyje ir prisiėmė Skokų (vėliau Skokauskų) pavardę, išlaikydami ankstesnijį Jelitos herbą.

 

    Istoriniuose šaltiniuose Skokų giminė pirmą kartą paminėta 1500 metais, nes tais metais buvo nobilituota. Bartarusijos istoriko A.T.Fedoruk knygoje „Starinyje usadby Beresteiščiny“ aprašomi pirmieji Skokų dvaro savininkai Skokauskai, valdę iki 17a. 1567m. Skokų dvaras priklausė Fiodorui Skokauskui. Vėliau dvarą valdė jo palikuonys. 17a. pr. dvarą paveldėjo dukra Marina Skokovska, ištekėjusi už Semeno Ivano Semenovičiaus. Taip Skokų dvaras pereina kitų bajoriškų giminių nuosavybėn. Nuo 17a. vid. iki 2 pasaulinio karo dvarą valdė bajorų Nemcevičių giminė.

     Valdant Skokams dvaro rūmai buvo mūriniai nedideli, su sale, miegamuoju, vaikų kambariais, salionu ir svetaine. Šalia rūmų stovėjo oficinos pastatas. Dvaro sodybos pastatai ir parkas buvo renesanso architektūros stiliaus.  1770 m. Marcelijus Nemcevičius rekonstravo dvaro sodybos pastatus į vėlyvojo baroko stilių. Jie išliko nepakitę iki mūsų dienų.

    Skokų kaimelis dabar yra nedidelė gyvenvietė Baltarusijos Bresto rajone, dešiniajame Lesnos upės krante. Baltarusai restauravo dvaro sodybą ir įsteigė joje čia gyvenusio Julijono Uzsino  Nemcevičiaus, žymaus lenkų visuomenės veikėjo, klasiko, Tadeušo Kostiuškos sukilimo dalyvio, muziejų.

     K. Niesieckio 19 a. herbyne yra minimas Martynas Skokauskas, 1632 m. dalyvavęs renkant karalių Vladislovą, bei Jonas Skokauskas iš Skokų, Seime balsavęs už karaliaus Jono Kazimiero kandidatūtą. Istorikas V.Kojalavičius rašo apie narsų karį Skokauską iš Jono Paco pulko, žuvusį mūšyje prie Gomelio. Tai rodo tam tikrą šios giminės atstovų svorį politiniame šalies gyvenime.

    Amžių bėgyje Skokauskų giminė paplito po visą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritoriją. Iš Skokų persikėlę ir Polocko vaivadystėje apsigyvenę Skokauskai 1795 m. paskutinį kartą pasitvirtino bajorystės teises.  Šios giminės istorinė medžiaga, esanti Baltarusijos ir Rusijos archyvuose, netyrinėta.

     Polocko bajorų rūmų protokolas 1795 07 22: „Pieš mus stojo įrodinėjantys savo bajorišką kilmę ponai Skokauskai: Pranciškus - Tomas, Jono sūnus, Jurgis, Pranciškaus sūnus bei jo sūnus Mykolas ir t.t. ir t.t., remdamiesi 1785 04 21 Imperatorės suteikta bajorų laisvąja privilegija bei pridėdami autentišką liudijimą, patvirtintą trimis antspaudais ir parašu. Iš jo sužinom, kad ponas Antanas Skokauskas, Samuelio sūnus, praėjusiais 1791 m. pateikė deramus savo kilmės įrodymus ir šių senųjų šeimos dokumentų pagrindu buvo įrašytas į 6-ąją genealoginės knygos dalį. Apsvarsčius tuos įrodymus priimta tokia rezoliucija: remiantis pateiktais dokumentais J.K.Skokauskų šeimą įrašyti į 1-ąją genealoginės knygos dalį ir išduoti atitinkamą raštą su gubernijos maršalkos, pavietų deputatų parašais ir kt.“. 1811 m. Vincentas Skokauskas Upytės pilies teisme įregistravo Polocko vietininko bajorų rūmų išduotą dokumentą apie giminės bajorišką kilmę.

    Kauno gubernijos bajorų deputatų susirinkimų archyvuose minimas Mykolas Skokauskas (1),  miręs 1847 m., yra Panevėžio šakos Skokauskų giminės pradininkas. Ši Skokauskų giminės šaka beveik visą 19a. gyveno Panevėžio apskrities Miežiškių, Nainiškių, Taruškių, Kupiškio apylinkėse. Visuose 19a. gyventojų sąrašuose Panevėžio Skokauskai figūravo kaip bajorų luomo atstovai.

     Mykolo (1) sūnus Jonas (3), gyvenęs Taruškių kaime, 1857 – 1859 m. vedė Juozapotą Petraškevičiūtę ir su ja susilaukė keturių vaikų.

    19a. pabaigoje vienas iš Jono (3) sūnų - Valerijonas (10) apsigyveno Panevėžyje, kur vedė miestietę Oną Peipalaitę, su ja susilaukė trijų vaikų, iš kurių gyvas liko tik Jonas (11). Antroje santuokoje su Elžbieta Markevičiūte  susilaukė dviejų sūnų Petro - 1910-03-06 (15) ir Antano (18),  bei dviejų dukterų: 1911-04-09  Veronikos (16)  ir Julijos (17).

    Petras (15) 1936-02-24 vedė Eleną Čelutkaitę iš Šeduvos ir susilaukė trijų dukterų: Dovilės (19), Editos (20) ir Gražinos (21).

    Edita (20), inžinierė ekonomistė, ištekėjusi už Stasio Urbono užaugino Virgį (23) ir Otiliją (24). Otilija, gydytoja, ištekėjusi už Vyganto Marcinkevičiaus, augina dvi dukras Mariją (32) ir Salomėją (33).

Šaltiniai:

Polska encyklopedja szlachecka, K-w, 1938, T.XI, L.73
K. Niesiecki. Herbarz polski, Lipsk, 1846, T.X, L.381
W. Kojalowicz. Herbarz rycerstwa W X Litewskiego, 1897, L. 80-81
LVIA, F.708, Ap.2, B.5,  K.448-449, 1811 m.
LVAI, F. 669-17-101, L.118, 239, 569.
LVAI, F. 669-17-331, L.116, &21
LVAI, F.669-17-158, L.123v, &76
LVAI, F.669-17-160, L.254., &83; F.669-163, L.2529, &110; F.669-17-166, L.22, &134; F.669- 17-175, L.64, &106.
LBKS archyvas. Editos Skokaukaitės Urbonienės ir Gražinos Skokauskaitės Juknevičienės legitimacijos bylos Nr. 9 ir 45
LBKS archyvas Marcinkevičienės Skokauskaitės Otilijos legitimacijos byla Nr. 303

f t g

PRAEITIS

praeitis

MENAI

menai 

KONCERTAI

pramogos

Mums ir Jums naudinga