Himnas meilei
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
/Šv. Paulius/
Senovės graikų mitologijoje Elena buvo Spartos karalienė ir gražiausia pasaulio moteris, dėl kurios kilo Trojos karas.
Šventoji Elena (250-330) buvo Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina.
Sala pavadinta dvaro savininkų anūkės vardu.
Pirmąjį Dautarų dvarą supusias paslaptingas girias vaizdžiai yra aprašęs žemaitis Simonas Daukantas (1838 m.): „Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo, ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsivarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. (…)“
Apie žemaičių lietuvišką savimonę istorijos profesorius Edvardas Gudavičius sakė taip: „Jau XIII a. buvo labai ryški žemaičių bendralietuviška savimonė. Po laimėto Durbės mūšio žemaičiai turėjo galimybę sukurti savo valstybę, bet jie siuntė pasiuntinius pas karalių Mindaugą, reikalaudami, kad šis priimtų juos į savo valdinystę. Žemaičių vadai suprato, kad galima atsilaikyti tik bendroje Lietuvos valstybėje“ (Evardas Gudavičius „Žemaičių žemė“).
Apie pusę kilometro į pietvakarius nuo Dautarų dvaro yra išlikusi Dautarų pelkė, liudijanti, kad pirmasis Dautarų dvaras buvo apsuptas pelkynų ir gūdžių girių, kurios sudarė dvaro gyventojams puikias sąlygas gynybai nuo kalavijuočių. Spėjama, kad lietuviškas žodis „vokietis“ kaip tik ir kilęs iš žemaitiškų kovų, iš žemaitiškos nuostabos, atsiradusios vėzdu daužant kryžiuočių šarvus: „vo kiets“.
Už narsumą ir sumanumą žemaičių kariai priešų metraščiuose pagarbiai vadinti „vires experti et subtile in bello“ – „vyrais, patyrusiais ir išmaniais karo mene“.
Undinės Nasvitytės (radijo diktorės, Lietuvos bajorės) vardu pavadintas kalnelis, nes jos vaikystė prabėgo Dautarų dvare, kai jis priklausė Nasvyčių gminei.
Titulas – Marija Paslaptingoji rožė – reiškia, kad rožės želmuo yra Marija, o žiedas – Jėzus.
Paslaptingoji rože, melski už mus!
/iš Švč Mergelės Marijos litanijos/
Dautarų dvaras, kaip ir kiti tų laikų Žemaitijos pasienio dvarai, buvo gynybinis postas. Juos ordino kariai puldinėjo atkeliavę Venta, o iki Dautarų dvaro atvykdavo Ventos intaku Lūšimi (žiemą keliaudavo ledu, vasarą – apdžiūvusia upės vaga), nes kitaip prasibrauti pro neįžengiamas, užpelkėjusias Žemaitijos girias buvo neįmanoma.
Pagal rašytinius šaltinius nuo XVI a. vidurio iki XIX a. pradžios Dautarų dvaras priklausė tuo metu vienai garsiausių žemaičių bajorų giminei – Šiukštoms (herbas – Pobogas). Šiukštos Žemaitijoje turėjo ne vieną dvarą, kurie už Šiukštų dalyvavimą 1831 m. sukilime prieš Rusijos imperijos priespaudą, Rusijos caro nurodymu buvo užgrobti ir pusvelčiui išparduoti.
Istorikų nuomone, šis akmuo atitinka visus tris pagrindinius pagonybės laikų šventojo akmens požymius:
geografinį – rastas atokioje pasienio dvarvietėje, netoli alkakalnio ir Dautarų pelkės – upės Lūšės ištakų;
sandaros – turi ryškias gyslas;
formos – iš visų pusių primena žmogaus siluetą.
1906 metais didžioji kunigaikštienė Milica Nikolajevna (Juodkalnijos karaliaus Nikolajaus I duktė ir Rusijos caro Nikolajaus I anūko Piotro Nikolajevičiaus Romanovo žmona) vestuvių proga dvaro šeimininkams vokiečių baronui Borisui fon Bockui ir Marijai Stolypinai, Rusijos imperijos vyriausybės vadovo Piotro Stolypino dukrai, padovanojo alyvų krūmą, kurį jie pasodino Dautarų dvaro parke.
Dautarų dvaras įkurtas XII – XIII amžiuje, Žemaitijos ir Latvijos pasienyje, šimtamečiame kovos lauke, tarp neįžengiamų Žemaitijos girių ir pelkių, kuriose žemaičiai skandindavo geriau ginkluotus priešus, atvykusius iš Latvijos – Livonijos ordino žemių.Spėjama, kad pirmieji medinio dvaro šeimininkai buvo Dautarai – iš čia ir Dautarų vietovės pavadinimas.